AIPS, Juros periodo parkas, kovos dėl teisių ir vengrų renginių karuselė

LSŽF viceprezidento Daliaus Matvejevo įspūdžiai iš Vengrijos sostinėje Budapešte vykusio pirmojo Europos sporto žiniasklaidos viršūnių suvažiavimo.

Dalius Matvejevas

Nuotraukų galerija

Kaip visi žinote, po 2017 metų pradžioje įvykusių LSŽF rinkimų tiek prezidiume, tiek su visais nariais daug diskutavome apie AIPS vietą mūsų gyvenime. Jokia paslaptis, kad vyraujanti nuomonė apie šią organizaciją tarp mūsų yra prasta. Kažkas tokio: „Nieko rimto neveikianti žurnalistikos veteranų nemokamų kelionių agentūra.“

Prezidiume sprendėme, ar verta važiuoti į šių metų AIPS kongresą, vyksiantį Korėjoje. Iš pradžių nusprendėme, kad verta, o keliauti turėtų Tautvydas Vencevičius ir Tomas Gaubys. Kai sužinojome, kiek lėšų gavome iš KKSD fondo ir kad jų visiškai neskirta tarptautiniams reikalams, nusprendėme, kad 1000+ eurų išlaidos yra per didelės – geriau jas skirsime LSŽF renginiams.

Taip pat buvome nusprendę, kad aš vyksiu į pirmąjį „AIPS Europe“ viršūnių suvažiavimą Budapešte pabendrauti su kitų šalių atstovais ir susidaryti nuomonę apie organizacijos veiklą. Kviečiu žemiau skaityti apie tai, ką pamačiau ir ką išgirdau.

Vengrijoje – daugybė aukščiausio lygio renginių

Pradžiai, kas tai buvo per renginys? Suvažiavimo renginių metu ne kartą įvairūs žmonės pasakojo, kad idėjų būta įvairiausių. Galvota ir šiaip seminarą rengti, ir „AIPS Europe“ kongresą (jis vyks Seule), o apsistota prie skambaus viršūnių suvažiavimo pavadinimo.

Manau, pagrindinė viso renginio idėja buvo pristatyti Budapešto galimybes surengti 2024 metų olimpines žaidynes. Tačiau kovo 1 dieną vengrai paskelbė, kad atsiima savo kandidatūrą. Galvojome, kad tai gali tapti ir viso „AIPS Europe“ renginio pabaiga, bet nieko panašaus.

Vengrai vien šiemet turi tiek didelių renginių, kad kasdien pristatė po keletą. Ir nebuvo kalbama nei apie „Formulę 1“, nei apie dabar visame Budapešte reklamuojamą teniso „Hungarian Open“.

Greta šios reklaminės dalies buvo akademinė – įvairūs pranešimai su žiniasklaida susijusiomis temomis.

Pradėsiu nuo parodomosios renginio dalies. Susirinkome į Budapeštą sekmadienį ir pirmosios vakarienės buvome pakviesti į laivą, kuris suko ratus Dunojumi. Tikrai įspūdinga, o už viską sumokėjo Budapešte prezidento biurą turinti Tarptautinė dziudo federacija (IJF). Vakarienėje dalyvavo ir pats IJF prezidentas austras Marius Vizeris.

Pirmadienį jau viešbutyje vykusioje konferencijoje IJF atstovai pristatė savo veiklą, viziją ir, be abejo, Budapešte vyksiantį šių metų pasaulio čempionatą. Sužinojome, kad pasaulio čempionato prizinis fondas bus 1 mln. JAV dolerių, kad dziudo, kaip ir bet kuri kita sporto šaka, savo pozicionuoja ne tik kaip sportą, bet ir kaip socialinį reiškinį, ir pan. Įdomus yra vykdomas „Dziudo pasauliui“ projektas, kurio metu IJF siunčia delegacijas į įvairias vietas ne vien mokyti dziudo. Pavyzdžiui, į Mongoliją, vietovę, esančia 700 km nuo Ulan Batoro, dziudo instruktoriai vyks kartu su stomatologais ir kartu darys gerus darbus.

Ta proga išvydome štai šį filmuką apie Peru:

O čia pasaulio čempionato promo filmukas, Vengrija ir IJF kviečia:

Taip pat buvome supažindinti su taip pat šiemet, taip pat Budapešte vyksiančiu plaukimo pasaulio čempionatu. Čia jau bus mums nepasiekiamas kosmosas. Čempionatas vyks 3 vietose – visiškai naujoje, vien plaukimui skirtoje „Dunojaus arenoje“, Margaritos saloje esančiame baseine ir Balatono ežere. Vengrai norėjo šuolius į vandenį rengti mieste, su mintimi, kad būtų šokama tiesiog į Dunojų, bet turėjo atsisakyt idėjos, nes ir Dunojus ne pati švariausia upė pasaulyje, ir nėra tokių ekspertų, kurie galėtų išprognozuoti Dunojaus vandens lygį liepos mėnesį.

Iš šių objektų pamatėme „Dunojaus areną“, aplink kurią dar sukasi statybinė technika. Arenoje antradienio vakarą buvo surengta „AIPS Europe“ uždarymo vakarienė, kurią savo apsilankymu pagerbė ir pati Katinka Hosszu. Stovėdama scenoje juokėsi, kad stovi šlapia galva, nes atėjo tiesiai po treniruotės.

Pati arena privertė visus tiesiog kraipyti galvas. Dabar joje yra keletas įvairaus dydžio baseinų, o žiūrovams skirta 12 000 vietų. Po pasaulio čempionato daugiau nei pusė jų bus išmontuota ir išvežta kažkur kitur, o arenoje liks 5000 vietų. Tokia arena vien plaukimui yra fantastika, ir viskas, nėra ką pridurti. Galime tik pavydėti ir svajoti.

Taip pat buvome supažindinti su Dėre vyksiančiu 2017 metų Europos jaunimo olimpiniu festivaliu. Mažesnis miestas, mažesnis mastelis, bet renginys turėjo tapti mini demonstracija, rodančia, kad Vengrija gali surengti ir didžiąsias olimpines žaidynes.

Ketvirtas pristatytas renginys – Ištvano Gyulai atminimo lengvosios atletikos varžybos – Vengrijos „Grand Prix“. Varžybos rengiamos Panevėžio dydžio Sėkešfehervaro mieste ir siekia tapti geriausiu lengvosios atletikos renginiu pasaulyje už Deimantinės lygos ribų. Renginį pristatė I. Gyulai sūnus Martonas, Europos lengvosios atletikos tarybos narys.

Tai buvo puikus pristatymas, bet skirtas labiau renginių organizatoriams nei žurnalistams. Jei kas rengs Lietuvoje seminarą varžybų rengėjams ir turės pinigų pasikviesti lektorių iš užsienio, M. Gyulai būtų puikus pasirinkimas.

Be to, buvome nuvežti į Vengrijos futbolo federacijos pastatytą nacionalinės rinktinės bazę ir Ferenco Puškašo akademiją. Bazė kaip bazė – nauja, tvarkinga, su penketu aikščių, gerais kambariais, SPA centru ir viskuo, ko tik gali prireikti futbolo komandai. Galėtume be vargo pasistatyti tokią, jei tik būtų kur ir už ką 🙂

2007 metais įkurta F. Puškašo akademija – jau ypatingesnis objektas. Tai yra to paties Sėkešfehervaro „Videoton“ piramidės dalis, įsikūrusi Felcsuto miestelyje (mažiau nei 2 000 gyventojų), garsiame tuo, kad čia užaugo Vengrijos ministras pirmininkas Viktoras Orbanas.

Akademija turi ypatingai jaukų 3 816 vietų stadioną (aha, telpa dvigubai daugiau žmonių nei mieste yra gyventojų), vadinamą Pančo arena. Pančo – F. Puškašo pravardė iš žaidimo Madrido „Real“ laikų. Greta yra jaunųjų futbolininkų bendrabutis ir valgykla. Jei turėtume tokį kompleksą Lietuvoje, šokinėtume iš džiaugsmo.

Taip pat trumpam buvome užsukę į Vengrijos parlamentą, apžiūrėjome posėdžių salę, dar kai kurias grožybės ir susitikome su parlamentaru Bela Danko. Pastarasis papasakojo apie sporto reikalus Vengrijoje, bet darė tai vengriškai, tad anglų kalba kelia sunkumų ne tik mūsų Seimo nariams.

Dar apsilankėme tokio išradimo, vadinamo „Teqball“ būstinėje, kur tikriausiai specialiai mūsų vizito proga buvo surengtas oficialus šio žaidimo tarptautinės federacijos pristatymas. Šis vengrų išradimas yra stalo teniso ir futbolo mišinys, žaidžiamas ant lenkto stalo. Turėjome tą stalą viešbutyje, tad išbandėme patys, mačiau jį Vengrijoje stovint ir kitose vietose. Gal ateis ir į Lietuvą, ką gali žinoti… Asmeninis įspūdis liko toks, kad žiūrėti nuobodu, nes trūksta dinamikos. Nors pačiam žaisti visai smagu. Tik mes viešbutyje turėjome tokį pliušinį kamuolį, kokiu žaidė ir vaikai F. Puškašo akademijoje, o rimtesni futbolininkai – du iš „Ferencvarošo“ – pristatymo metu žaidė normaliu futbolo kamuoliu.

Tiek mums buvo aprodyta ir papasakota Vengrijos reklamine prasme. Galima eiti prie akademinės dalies.

Ryšys tarp sportininkų ir žurnalistų vis silpnėja

Čia buvo vienas man itin įdomus pranešimas, kuris, deja, nebuvo skirtas žurnalistams. Todėl didžioji dalis auditorijos, kurią daugumoje dar ir sudarė vyresnio amžiaus kolegos, nesulaukė tinkamo dėmesio. Kalbu apie Bundeslygoje žaidžiančio „Mainz 05“ komunikacijos skyriaus vadovą Danielį Haasą. Jis renginyje atsidūrė, nes yra vedęs vengrę, moka vengrų kalbą ir apie jį vietiniai žurnalistai žino.

Pranešimas buvo paviršutinis, žmogus vėliau prisipažino, kad nežinojo, ko tikėtis, kokiai auditorijai ruoštis, tad apsiribojo bendrais bruožais. Bet po konferencijos važiuojant į Vengrijos FF bazę susėdome autobuse ir su netikėtai kelionę pristabdžiusio didelio kamščio pagalba prabendravom geras 2 valandas. Iš jo ir sužinojau faktą, kad V. Orbanas kilęs iš aukščiau minėto miestelio, šiaip tai nebuvo garsiai pasakyta.

Trumpai galiu pasakyti, kad Bundeslygos klubas socialiniuose tinkluose jokių stebuklų nedaro, buvome visiškai lygiaverčiai pašnekovai. Skirtumas tas, kad pas mus klubai turi maks. 3-4 žmones žiniasklaidos reikalams, o Maince D. Haaso komandą sudaro 9 asmenys. Nepaisant to, klubas nesiima „Snapchat“, nes neturi kas kurtų šiai platformai turinį 🙂

„Mainz 05“ turi japonišką „Twitter“ versiją, nes turi japoną futbolininką. Pranešimo metu lektorius sakė, kad prieina su telefonu prie savo japono ir tas pats be jokių klausimų pradeda japoniškai kažką kalbėti. Taip padaromas interviu jo tautiečiams.

– O tai kaip jūs skelbiate kažką japoniškai?

– Yra Miunchene agentūra, kuri tuo užsiima, jie teikia paslaugas dar keletui Bundeslygos klubų. Jie pasižiūri į tai, ką mes skelbiame vokiškai, ir skelbia tai japoniškai.

Toks štai verslo modelis.

Dar iš jo išgirdau apie įdomią tendenciją titruoti visus video, net jei vokietis juose kalba vokiškai vokiečiams. Tiesiog visi žinome, kad naudojantis mobiliaisiais įrenginiais video pasileidžia be garso, todėl titrai padeda užkabinti žmones. Logiška.

Dar vienas pranešimas pusiau į temą buvo apie sutartas rungtynes. Jį skaitė vengras dokumentinių filmų režisierius Tamašas Novakas. Savo pranešime didžiąją laiko dalį jis skyrė FIFA istorijos atpasakojimui su detalėmis apie Adi Dasslerį, Joao Havelnage’ą, Seppą Blatterį, Leo Kirschą, dauguma žurnalistų visa tai puikiai žino, tad buvo nuobodoka. Įdomesnės buvo dvi pabaigoje nuskambėjusios mintys, kad dabartinis FIFA prezidentas Gianni Infantino yra lažybų bendrovių marionetė ir kad Vengrijoje 80 proc. rungtynių yra sutartos.

Po šio pranešimo nuskambėjo įdomi jį ir „Mainz 05“ atstovo kalbą apibendrinanti mintis. Klubai, federacijos ir patys sportininkai šiais laikais socialinių tinklų dėka patys sau yra žiniasklaidos kompanijos, dažnai turinčios didesnę auditorinę nei tikroji žiniasklaida. Todėl visi stengiasi kurti unikalų turinį sau ir labai riboja sportininkų prieinamumą žurnalistams. Anksčiau žurnalistai galėdavo nuolat stebėti treniruotes, bendrauti su klubo nariais, todėl jausdavo nuotaikas, prisirinkdavo informacijos, kuri leisdavo atskleisti ir negerus dalykus – kad ir istorijas apie sutartas rungtynes. Dabar žurnalistai vis labiau praranda ryšį su sportininkais, nejaučia jų nuotaikų, negauna pakankamai informacijos, todėl ir daug įvairių dalykų lieka nepastebėti. Tikrai verta apie tai visiems pamąstyti.

Belgai akreditacijas skirsto per sporto žurnalistų asociaciją

Buvęs AIPS viceprezidentas Ioannis Theodorakis pristatė žurnalistų darbo sąlygų keitimosi didžiausiuose sporto renginiuose apžvalgą, o dabartinis AIPS viceprezidentas rusas Nikolajus Dolgopolovas – Garbingo žaidimo judėjimo reikalus. Pastarajame pranešime nuskambėjo raginimas informuoti apie bet kokius garbingo žaidimo atvejus, kad Tarptautinis garbingo žaidimo komitetas (pranešėjas yra viceprezidentas ir ten) atkreiptų dėmesį į viską.

Vengrė Zsusza Csisztu pristatė pranešimą apie moteris sporto žurnalistikoje. Buvo įdomių tyrimų duomenų ir skaičių, akivaizdu, kad ir vyrai natūraliai dominuoja šioje srityje, ir moterys tiek žurnalistės, tiek sportininkės dažnai vertinamos ne pagal sugebėjimus, o pagal išvaizdą.

Diskusija pranešimo metu ir po jo vyko visai smagioje atmosferoje, be jokių kategoriškumų, pripažįstant, kad ir moterys kartais reaguoja per jautriai, kad vyrų komandų drabužinėse po rungtynių gal neturėtų būti jokių žurnalistų, ne tik moterų, ir t.t.

Du įdomiausius pranešimus pasilikau apžvalgos pabaigai. Vienas – Vengrijos sporto žurnalistų federacijos prezidento Gyorgy Szollosi. Jis prieš renginį visiems dalyviams buvo išplatinęs klausimyną, kuris leido apibendrinti duomenis ir daryti tam tikras įžvalgas, ieškoti gerų praktikų.

Duomenys rodo, kad gal ir negalime skųstis dėl savo biudžeto, nes kolegos iš San Marino teturi 400 eurų metams. Bet kai kurių šalių sporto žurnalistų asociacijos turi dešimtis tūkstančių eurų.

Kalbant apie akreditacijų dalybas įvairiose šalyse buvo išskirtas Belgijos atvejis. Šioje šalyje akreditacijos į visus didesnius renginius, įskaitant Čempionų lygos rungtynes, dalinamos per sporto žurnalistų federaciją. Klubai ir federacijos už tai moka, taip žurnalistų organizacija papildo savo biudžetą.

Turkijoje sporto žurnalistu laikomas tik asmuo, turintis vietinės sporto žurnalistų federacijos pažymėjimą. Buvo dar įdomių dalykų, bet visko nespėjau užfiksuoti. Žadėjo vengrai viską paskelbti, tad pasidalinsime, kai bus informacija.

Ar žurnalistų akreditacijos ateityje bus mokamos?

Na ir įdomiausia tema, kuri mane privertė tvirtai nuspręsti, kad LSŽF reikia likti AIPS nare. Kalbėta apie dabar vykstančią kovą dėl radijo teisių. Mums tai lyg ir svetima tema, bet ji vis dėlto ateityje gali labai rimtai paliesti ir Lietuvą.

Trumpai istorija yra tokia, kad rankinio pasaulio čempionato Prancūzijoje organizatoriai nusprendė prekiauti radijo transliacijų teisėmis, nors tokios teisės nėra net minimos Prancūzijos įstatymuose. Kilo triukšmas, bet organizatoriai nesitraukė, o Prancūzijos nacionalinis transliuotojas nusprendė susimokėti. Pasak kolegų iš įvairių šalių, taip buvo atidaryta Pandoros skrynia. Ir jiems itin pikta, kad ją atvėrė būtent nacionalinis transliuotojas.

AIPS dėl šios istorijos kreipėsi į Europos komisijos struktūras, 2 skundai buvo atmesti, bet trečias bus svarstomas.

Kas mums tos radijo teisės? Kolegos iš kitų šalių įsitikinę, kad jei bus pasiduota čia, prieisime prie daugelio kitų dalykų apmokestinimo.

„AIPS Europe“ prezidentas Ioannis Daras tvirtino, kad artėjame prie to, kad ateityje gali tekti mokėti už savo kėdę arenoje.

„Renginių organizatoriai tam turi rimtų argumentų. Jiems kainuoja įrengti žurnalistų darbo vietas, internetą. Tad kodėl jie negali paprašyti už tai susimokėti?“ – klausė graikas.

Čia nuskambėjo ir ironiška AIPS preizdento Gianni Merlo mintis. Jis atvirai pasakė, kad AIPS ilgai buvo „nemokamomis turistinėmis kelionėmis besimėgaujantis sporto žurnalistų Juros periodo parkas“. Bet italas tvirtina, kad taip nebėra, kad AIPS jau yra aktyvi, rimtus klausimus kelianti organizacija, užsiimanti tuo, kad būtų geriau dabartiniams jauniesiems žurnalistams, kai „Juros periodo parkas“ pasitrauks į poilsį.

Visą įkarštį kiek atvėsino britas Keiras Radnedge. Jis, beje, buvo vienas iš Dovilės Šeduikytės lektorių jaunųjų sporto žurnalistų renginyje Specialiųjų olimpinių žaidynių Grace metu, puikiai prisiminė Dovilės vardą ir šiaip puikai atsiliepė apie mūsų žurnalistę.

Britas kolegoms pareiškė, kad mokėjimas už radijo teises jo šalyje yra įprastas nuo amžių amžinųjų, traukinys nuvažiavo ir nėra čia kuo piktintis. Tai tik pademonstravo, kad skirtingose šalyse yra skirtinga tvarka, skirtingos tradicijos, bet klausimai, ieškant geriausių sprendimų, turi būti keliami, diskusijos turi vykti.

Dėl viso to ir manau, kad turime likti AIPS. Kad žinotume, kas vyksta sporto žurnalistikos pasaulyje, kuo kvėpuoja kolegos, kokios kyla problemos ir ko mes galime sulaukti ateityje. Taip pat ir dėl AIPS balso stiprumo – viena, jei organizacija kalbės mažo šalių skaičiaus vardu, ir kita – jei didelio. Tad manau, kad mes taip pat čia turime svorį ir svarbą.

Kitas dalykas yra jaunųjų žurnalistų programa. Dovilė pati sakė, kad renginys Grace patiko ir suteikė motyvacijos darbui, mačiau ją ir po renginio sukurtame video pasakančią keletą žodžių, ir keletą gerų atsiliepimų girdėjau. Manau, turime siekti gauti kvietimus į šiuos renginius nuolat ir siųsti savo kolegas ten kiek įmanoma dažniau.

Įvairių šalių organizacijose – tie patys galvos skausmai

Teko bendrauti su daugelio šalių atstovais tiek apie jų organizacijų kasdienybę, tiek apie požiūrį į AIPS. Visi susiduria su tomis pačiomis situacijomis – didelė dalis sporto žurnalistų nemato prasmės priklausyti nacionalinėms profesinėms organizacijoms, visiems sunku sukurti vertę, kuri skatintų narystę.

Tad į mūsų svarstymus dėl buvimo AIPS nariais prasmės absoliuti dauguma reagavo visiškai ramiai. Gal tik vieninteliam N. Dolgopolovui buvo šokas, kad neketiname vykti į Seulą ir iš viso galvojame apie išstojimą iš AIPS.

Iš buvusio LSŽF vadovo pasakojimų buvau susidaręs įspūdį, kad skandinavams AIPS veikla visiškai neįdomi ir jie koncentruojasi į savo Šiaurės šalių kongresą. Supratau, kad įspūdis buvo neteisingas. Budapešte buvo suomė Nina Jakonen ir stebėjosi, kad nėra kitų skandinavų. Pasakojo, kad vasario mėnesį vykusiame savo kongrese jie rimtai ieškojo kandidato, kurį galėtų nuo savo regiono iškelti į AIPS vykdomąjį komitetą, bet taip ir nerado. I. Daras sakė, kad visada yra kviečiamas į skandinavų renginius ir kad jokio jų atsiskyrimo nėra. N. Jokonen taip pat užtikrino, kad visi skandinavai bus Seule.

Pralinksmino vienos buvusios soc. bloko šalies sporto žurnalistų federacijos vadovo atsakymas į klausimą, kokią jis mato AIPS kortelės turėjimo naudą? Aha, nemokami muziejai Vakarų Europoje. Kitų AIPS nario kortelės privalumų nesurasta.

Tiesa, gruzinas pasakojo, kad AIPS kortelė jį išgelbėjo keliaujant traukiniu iš Vokietijos per Šveicariją į Austriją. Kadangi paliko Europos sąjungos zoną, nustojo galioti jo vienkartinė viza, todėl pakibo ant Šveicarijos – Austrijos sienos. Vieni nenori atgal priimti, kiti – įsileisti. Va čia ir padėjo AIPS kortelė, kurios parodymas baigėsi nuvežimu į stadioną pačių pareigūnų automobiliu. Tad niekada negali žinoti 🙂

Dar visi svarbesni asmenys labai įkalbinėjo, kad atvyktume į Seulą. Nes labai svarbu, nes rinkimai, balsavimas, Lietuva visada dalyvaudavo ir t.t. Paaiškinimas, kad šiuo metu mūsų nelabai domina rinkimai ir asmenybės, kurių visiškai nepažįstame, o tik pati organizacija ir jos veikla, dažniausiai pakeisdavo temą į „OK, būtinai atvažiuokite, pažiūrėkite kas ir kaip vyksta, ką darome, ir tada spręskite“.

Atviras pasakymas, kad neturime pinigų, o turimus mieliau panaudotume savo renginiams, taip pat skatino išeičių ir pasiūlymų paiešką. Taip I. Daras pasiūlė kreiptis dėl paramos į AIPS, nes organizacija kartais finansuoja vieniems ar kitiems dalyvavimą kongrese, be to, AIPS pasirašė sutartį su „Korean Air“ dėl nuolaidų ir t.t.

Kalbėdamasis apie naudas minėjau ir mūsų idėją surengti Lietuvoje Europos sporto žurnalistų krepšinio čempionatą po AIPS vėliava. Visi buvo visaip kaip už, kroatai klausė, ar jau šiemet bus turnyras? Gruzinai in. Lenkas pažadėjo užjudinti saviškius, kad suburtų krepšinio komandą ar vizitui pas mus, ar mūsų priėmimui, nes ta mintis jau nėra nauja, aš reguliariai apie tai pabendrauju su vienu kaimynų kolega. Gal dabar pavyks?

Bendrai informacijos tiek. Man atrodo, kad būti pasaulinės ir ypač Europos sporto žurnalistų bendruomenės nariais, matyti kitų šalių įvairių su mumis susijusių veiklų modelius yra svarbu ir reikalinga. Kalbėkime ir spręskime visi, jei turite klausimų, pirmyn, mielai, kiek leis turima informacija, atsakysiu.

Pasidalinkite šia žinia!

Komentarai

komentarai